Leidžiama iškilus pavojui moters gyvybei* ar sveikatai*, išprievartavimo*, apsigimimo* atvejais, dėl prastos socioekonominės padėties
Leidžiama iškilus pavojui moters gyvybei* ar sveikatai, išprievartavimo, apsigimimo atvejais
Leidžiama iškilus pavojui moters gyvybei ar sveikatai* ir apsigimimo atvejais
Leidžiama iškilus pavojui moters gyvybei* ar sveikatai* ir išprievartavimo atvejais
Leidžiama iškilus pavojui moters gyvybei ar sveikatai
Leidžiama iškilus pavojui moters gyvybei
Neteisėta:
Neteisėta be išimčių
*Netaikoma kai kurioms atitinkamai kategorijai priskirtų valstybių šalims ar teritorijoms
Abortas (lot.abortus, būt.l. dalyvis iš lot.aboriri 'persileisti', iš ab 'nuo; šalin' + oriri 'kilti; gimti'[1]) – mediciniškai persileidimas ar dirbtinis nėštumo nutraukimas.[2] Šnekamojoje kalboje abortu vadinamas tik dirbtinis nėštumo nutraukimas.
Tai embriono, esančio moters gimdoje (priklausomai nuo vystymosi stadijos, gemalo arba vaisiaus), sunaikinimas chirurginiu būdu ar medikamentinėmis priemonėmis.[3] Legalus abortas atliekamas tik medicinos įstaigoje ir gydytojo; kitur atlikus abortą (vadinamasis kriminalinis abortas), gali iškilti daug papildomų pavojų nėščiajai. Moterų nėštumo nutraukimas iki 12 savaitės laikomas ankstyvuoju, iki 24 – vėlyvuoju.[2]
Daugelyje šalių nėštumą leidžiama nutraukti tik iki 12 nėštumo savaitės, o neteisėtas nutraukimas laikomas nusikaltimu. Lietuvoje, kaip ir ankstesnėje TSRS, iki 1955 m. abortai buvo draudžiami (išskyrus būtinus atvejus), vėliau nustatyta griežta tvarka. Šiuo metu abortai yra leidžiami, o jų tvarką reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija.[2] Higienos instituto duomenimis, 2019-aisiais Lietuvoje buvo atlikti 6436 nėštumo nutraukimai, iš jų 3196 – dirbtiniai.[4][5]