Asmuo (gramatika)

Asmuo – kalbėtojo ir klausytojo santykį nurodanti gramatinė kategorija. R. Jakobsonas asmenį laikė vadinamuoju indikatyviu simboliu, t. y. tokiu, kurio reikšmė priklauso ne tik nuo aprašomosios, bet ir nuo šnekėjimo akto situacijos. Iš tiesų pirmojo vienaskaitos asmens reikšmė – su kalbėtoju sutampantis dalyvis; atitinkamai pirmojo asmens subjektas šnekant nuolatos keisis (pirmuoju asmeniu kalbės tai vienas, tai kitas žmogus).

Asmens kategorija būdinga visų pirma asmeniniams ir savybiniams įvardžiams. Dauguma kalbų išskiria tris asmenis:

• pirmąjį (kalbėtojas arba grupė, kuriai jis priklauso; aš, mudu, mudvi, mes);
• antrąjį (klausytojas arba grupė, į kurią jis įeina; tu, judu, judvi, jūs);
• trečiąjį (dalyvis, nesąs nei kalbėtojas, nei klausytojas; jis, ji, tai, juodu, jiedvi, jie, jos).

Daugumoje kalbų su asmeniu derinamas veiksmažodis, toks derinimas vadinamas asmenavimu: einu (vns. I asmuo), eini (vns. II asmuo), einava (dvs. I asmuo), einata (dvs. II asmuo), einame (dgs. I asmuo), einate (dgs. II asmuo). Baltų kalbose III asmens veiksmažodis neturi skaičiaus skirties: ir vienaskaitai (jis, ji), ir dviskaitai (juodu, jiedvi), ir daugiskaitai (jie, jos) vartojama ta pati forma eina (plg. rus. он идёт (on idiot) 'jis eina', bet rus. они идут (oni idut) 'jie eina'; isp. él vive 'jis gyvena', bet isp. ellos viven 'jie gyvena'). Retais atvejais asmens kategorija būdinga prielinksniams (keltų (pvz., valų),^[1] semitų kalbose). Dėl savybinių (įvardinių) afiksų asmenį gali rodyti ir daiktavardžiai: suom. taloni 'mano namas (-ai)' (vns. I asmuo), suom. talosi 'tavo namas (-ai)' (vns. II asmuo), suom. talomme 'mūsų namas (-ai)' (dgs. I asmuo), suom. talonne 'jūsų namas (-ai)' (dgs. II asmuo), suom. talonsa 'jo / jos/ jų namas (-ai)' (III asmuo).^[2]

1. ↑ „Some basic rules of Welsh grammar“ (PDF). Learn Welsh - Grammar. Nuoroda tikrinta 2021-08-25.
2. ↑ Josh Pirie. „Finnish Possessive Suffixes“. ielanguages.com. Nuoroda tikrinta 2021-08-25.