Christus Dominus (Kristus Viešpats) – Vatikano II susirinkimo priimtas dekretas „dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje“.
Vatikano I susirinkimas, vykęs 1869–1870 m., daugiausia dėmesio skyrė popiežiui ir priėmė popiežiaus neklystamumo dogmą, tačiau neaptarė kitų vyskupų. Popiežiui Jonui XXIII sušaukus Vatikano II susirinkimą, tikėtasi, kad bus imtasi šio nepadaryto darbo.[1]
Už Christus Dominus dokumentą balsavo 2319 (prieš 2)[2] iš susirinkusių vyskupų, jį 1965 m. spalio 28 d. promulgavo popiežius Paulius VI.[3] Christus Dominus numatytos stiprios vyskupų konferencijos, kiekviena iš jų nustato normas atitinkamo regiono bažnyčiai, drauge visiškai palaikydama Šventąjį Sostą.[3]
Dokumente aprašyta, kaip vyskupai trimis lygmenimis įgyvendina savo pareigas: visuotinėje bažnyčioje (pirmas skyrius), savo „dalinėje bažnyčioje“ arba vyskupijoje (antras skyrius), regioniniu arba nacionaliniu lygmeniu (trečias skyrius).[1]
{{cite book}}
: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)