Daumantas (arba Domantas, m. apie 1285 m.) buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, kuris valdė apie 1282–1285 m.[1]. Laikomas Romunto arba Vito sūnumi. Kai kurių istorikų laikomas Mindaugo sūnumi (anot rusų istoriko V. Pašutos, Daumantas gali būti tapatus Daumantui Pskoviškiui). Daumantas šaltiniuose minimas tik vieną kartą ir, nesant jokių kitų duomenų, laikomas trumpai valdžiusiu didžiuoju kunigaikščiu po Traidenio mirties 1281 ar 1282 m.[2] [3]. Po Daumanto sekė didysis kunigaikštis Butigeidis. Santykiai tarp Daumanto ir Butigeidžio ar tarp Daumanto ir Traidenio yra nežinomi. Valdydamas persekiojo savo pirmtako Traidenio šalininkus.
Daumantas ir Videniškių pilis, Kaulio (mūšio) laukas, kuriame Daumantas sumušė Livonijos kariuomenę, minimi Motiejaus Strijkovskio Kronikoje. Pateikiamas ir lietuviškos sutartinės fragmentas: „Daumantas, Daumantas, Giedraičių Kunigas labus raitus lugojo.“[4] 1690 metais Kauno jėzuitai sukūrė dramą, skirtą Daumantui.
Laikotarpis tarp 1281–1282 m. (Traidenio mirties) ir 1289 m. (Butigeidžio valdymo) yra mažiausiai šaltiniuose aprašytas periodas. Vienintelė užfiksuota informacija rašytiniuose šaltiniuose, kur minimas Lietuvos didysis kunigaikštis šiuo laikotarpiu, trumpa pastaba iš 1285 m.[5] Septynios Rusios kronikos mini tą pačią glaustą informaciją, kad 1285 m. kovą[6] ar rugpjūtį didžiojo kunigaikščio Daumanto vadovaujami lietuviai užpuolė Tverės vyskupo Simeono Polockiečio valdas, būtent, jam priklausiusį Olešnios valsčių Tverės kunigaikštystės pietuose.[7] Olešnios valsčiaus lokalizacija yra nežinoma, tačiau istorikų siejama su trimis vietovėmis – Aleševo kaimu Zubcovo apskrityje, teritorija tarp Šešmos ir Vazuzos upių ir teritorija aplink Alešnios upę (Gžatės upės intakas). Daumantas patyrė rimtą karinį pralaimėjimą ir žuvo ar pateko į nelaisvę.
Daumantai Siesikiškiai save kildino iš šio Daumanto ir kitą didikų giminę - Giedraičius laikė sau gimininga.