Euro zona (20) Europos Sąjungos šalys, įsipareigojusios įsivesti eurą (6) Europos Sąjungos šalys, atsisakiusios įsivesti eurą (1) Ne Europos Sąjungos šalys, pasirašiusios sutartį dėl euro naudojimo (4) Ne Europos Sąjungos šalys, naudojančios eurą be sutarties (2) Ne euro zonos valstybės | |
Valiuta | Euras |
---|---|
Sąjungos rūšis | Ekonominė ir valiutų sąjunga |
Įkurta | 1999 m. |
Oficialios narės | |
Valdžia | |
Politinė priežiūra | Euro grupė |
Euro grupės prezidentas | Jeroen Dijsselbloem |
Centrinis bankas | Europos Centrinis Bankas |
ECB vadovas | Mario Draghi |
susijusi su | Europos Sąjunga |
Statistika | |
Gyventojų | 341 464 266 |
BVP | €11.6 trilijono[1][2] |
Palūkanų norma | 1 %[3] |
Infliacija | 0,3 %[4] |
Nedarbo lygis | 10 %[5] |
Prekybos balansas | € 22,3 milijardai perviršis [6] |
Euro zona – oficialus terminas, vartojamas kalbant apie ES valstybes nares, kurios yra įsivedusios eurą.[7]
Dvidešimt Europos Sąjungos valstybių narių: Airija, Austrija, Belgija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Kipras, Kroatija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija ir Vokietija šiuo metu sudaro euro zoną. Ji apima valstybes nares, įteisinusias eurą kaip bendrąją valiutą ir vykdančias bendrą pinigų politiką. Europos centrinis bankas ir eurą įvedusių valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai sudaro Eurosistemą.[8]
Tapdamos ES narėmis, valstybės narės įsipareigoja įsivesti eurą, kai tik atitiks būtinus kriterijus. Įvykdyti kriterijai rodo, kad prieš įsivesdamos eurą valstybės narės pasiekė aukštą tvaraus ekonominio suartėjimo su euro zona lygį. Jam užtikrinti pasirinktas antrasis valiutų kurso mechanizmas. Ekonominiu suartėjimu užtikrinama, kad euro zonos ekonomika veiktų sklandžiai, o prie euro zonos prisijungiančios valstybės narės galėtų augti ir klestėti.[9]
Narystė euro zonoje didina ekonominę valstybių narių tarpusavio priklausomybę. Euro zonos valstybės narės naudojasi bendra valiuta ir visos vykdo bendrą Europos centrinio banko nustatytą pinigų politiką. Dėl bendros valiutos ir pinigų politikos prekybiniai ir finansiniai ryšiai tampa glaudesni. Dėl šios vis didėjančios ekonominės integracijos glaudžiau koordinuojamos ekonominės politikos strategijos.[10]
Ši tarpusavio priklausomybė euro zonos narėms kelia ir konkrečių bendrų ekonominių sunkumų. Todėl nuo 1999 m. euro zonos valstybių narių finansų ministrai pradėjo rengti neformalius Euro grupės susitikimus, kuriuose aptaria klausimus, susijusius su bendra atsakomybe už bendrą valiutą. Šiuose susitikimuose taip pat dalyvauja už ekonomiką ir pinigų reikalus atsakingas Komisijos narys bei Europos centrinio banko pirmininkas.[11]
Kad euro zona veiktų sklandžiai ypač svarbu ne tik euro zonos narėms, bet ir visai ES. Taip yra todėl, kad ES ekonominės veiklos rezultatai labai priklauso nuo euro zonos, kuri yra pažangiausias Europos integracijos etapas, sėkmės. Taigi atidi euro zonos priežiūra yra gyvybiškai svarbi siekiant, kad ji taptų Europos ekonominio stabilumo ir pertvarkos pagrindu ir dabartinėms, ir būsimoms ES valstybėms narėms.[12]