Jules Dumont d'Urville

Jules Dumont d'Urville
Diumonas d'Urvilis, 1846 m. piešinys
Visas vardas	Jules Sébastien César Dumont d’Urville
Gimė	1790 m. gegužės 23 d. Konde siur Niuaro, Normandija, Prancūzija
Mirė	1842 m. gegužės 8 d. (51 metai) Medonas, Prancūzija
Palaidotas (-a)	Monparnaso kapinės
Sutuoktinis (-ė)	Adèle Pepin
Veikla	jūrininkas
Organizacijos	Prancūzijos karo laivynas
Alma mater	Bresto karinio laivyno akademija
Žymūs apdovanojimai
Garbės legiono ordinas

Žiulis Sebastjenas Sezaras Diumonas d’Urvilis (Jules Sébastien César Dumont d’Urville, 1790 m. gegužės 23 d. – 1842 m. gegužės 8 d.) – Prancūzijos jūrininkas, kontradmirolas, Okeanijos ir Antarkties tyrėjas.

Gimė Žemutinėje Normandijoje.^[1] 1807 m. įstojo į Bresto Jūrų laivyno akademiją. Pasižymėjo geru kalbų ir kultūrų išmanymu. 1819–1820 m. dalyvavo kartografinėje ekspedicijoje Egėjo jūroje, jos metu rasta žymi antikinė skulptūra – Milo Venera. Už atradimą d’Urviliui suteiktas Garbės legiono ordinas ir leitenanto laipsnis. 1822–1825 m. Ž. d’Urvilis dalyvavo Lui Isidoro Diuperė kelionėje aplink pasaulį laivu Coquille.^[2] Po kelionės paaukštintas į komandorus.

1826–1829 m. Ž. d’Urvilis vadovavo ekspedicijai, kurios tikslas buvo rasti dingusios Žano Fransua de La Perūzo ekspedicijos pėdsakus. Savo kelionės laivu Astrolabe metu Ž. d’Urvilis aplankė ir kartografavo Naujosios Zelandijos, Fidžio, Ištikimybės, Naujosios Kaledonijos, Naujosios Gvinėjos, Ambono, Van Dimeno Žemės (Tasmanijos), Sulavesio, Karolinų salų pakrantes. 1828 m. prie Vanikoro salos (Santa Kruso salos, Saliamono salynas) aptiko laivus, kuriuos manė esant likus iš La Perūzo ekspedicijos. 1829 m. kovo 25 d. grįžo į Prancūziją. Ž. d’Urvilio ekspedicija suteikė daug naujų duomenų apie Pietų jūras, po jo atradimų Okeanijos salos išskirtos į Melaneziją, Mikroneziją ir Polineziją.^[3] Be to, Ž. d’Urvilis atgabeno ~1600 augalų herbarų, 900 uolienų pavyzdžių, pateikė duomenų apie aplankytų salų kalbas. Už nuopelnus suteiktas laivyno kapitono (capitaine de vaisseau) laipsnis.^[2]

1837 m. kita Ž. d’Urvilio ekspedicija laivais Astrolabe ir Zélée išplaukė iš Tulono į Antarktį ir tikėjosi nuplaukti piečiau, nei 74°15′ pietų platumos – iki tiek 1823 m. nuplaukė Džeimsas Vedelis. Ištyrinėjęs Magelano sąsiaurį, Ž. d’Urvilis pasiekė 63°29′ pietų platumos, bet toliau į pietus prasibrauti pro ledus nesugebėjo. Pasukę į vakarus, ekspedicijos dalyviai pasiekė Pietų Orknio, Pietų Šetlando salas, atrado Žoinvilio salą ir Liudviko Pilypo Žemę, bet dėl skorbuto protrūkio turėjo grįžti į žemyną (sustojo Talkahuane). Iš ten ekspedicija pro Fidžį ir Palau kirto Ramųjį vandenyną, tada už Borneo pasuko vėl į Antarktį, tikintis rasti pietų magnetinį polių. 1840 m. keliautojai pasiekė Adelės krantą. 1841 m. ekspedicija grįžo į Prancūziją.^[2]

1842 m. Ž. d’Urvilis su šeima pateko į geležinkelio avariją tarp Versalio ir Paryžiaus. Susidūrus traukiniams kilo gaisras, Ž. d’Urvilis, jo žmona ir sūnus žuvo. Keliautojo palaikai palaidoti Monparnaso kapinėse.^[2]

1. ↑ Chisholm, Hugh, red. (1911). „Dumont d'Urville, Jules Sébastien César“ . Encyclopædia Britannica (anglų). 8 (11-as leid.). Cambridge University Press. p. 666.
2. ↑ ^{2,0 2,1 2,2 2,3} Jules-Sébastien-César Dumont d’Urville. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
3. ↑ Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; nebuvo pateiktas tekstas nuorodoms su pavadinimu vle