Kalevipoegas (est. Kalevipoeg) – aukštas ir galingas milžinas estų mitologijoje, apie jį pasakojama padavimuose (ypač Rytų Estijoje), liaudies dainose.[1][2]
Kalevipoego veiksmais aiškinama įvairių gamtos objektų (pvz., riedulių, kalvų, piliakalnių ir kt.) kilmė, tam tikri jų bruožai (pvz., duobės akmenyse, vandens daubos, duobės, kalvos, pelkės – Kalevipoego žirgo pėdsakai),[1][2] jo plaukais įvardijamos pelkėse augančios pūkuotės, sakoma, kad iš milžino prakaito lašų išdygsta dagiai.[2]
Estų liaudies padavimuose apie milžino mirtį pasakojama dvejopai: anot vieno varianto, priešas perkirtęs miegančiam arba pasilenkusiam prie upės atsigerti Kalevipoegui kojas, o kūną užkasęs; pasak kitos versijos, vilkas pasivertęs žirgu ir nugabenęs Kalevipoegą į pragarą, milžinas įsitvėręs rankomis į vartus ir iki pat dabar tebesaugąs, kad iš pragaro neištrūktų velniai.[2]
Suomių kalbininkas A. Alkvistas milžino vardą siejo su lietuvių kalbos žodžiu 'kalvis', o estų kalbininkas P. Aristė – su estų kalbos žodžiu, reiškiančiu stiprumą, didumą.[2]
Epe „Kalevo sūnus“, kurį, pasitelkęs padavimus ir kai kurias liaudies dainas, sukūrė F. R. Kreicvaldas, nupasakoti Kalevipoego žygiai, kova su vikingais ir kryžiuočiais, blogio jėgomis.[1][2]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Kalevipoegas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-10-23.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Mitologijos enciklopedija, I tomas. V., 1997. ISBN 5-415-00507-2, p. 106–107.