Nacionalizacija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Nacionalizacija – objekto pavertimas valstybine nuosavybe. Paprastai šis žodis suprantamas kaip privačios nuosavybės pavertimas valstybine, tačiau kai kada taip vadinamas žemesnių valstybingumo lygmenų (municipalitetų) turto vertimas aukštesnio valstybinio lygmens nuosavybe. Panašiai, priešingas nacionalizacijai procesas paprastai vadinamas privatizacija, tačiau kai kada tai gali būti ir municipalizacija. Nacionalizacija, sekanti po prieš tai vykdytos privatizacijos, vadinama renacionalizacija.

Svarbiausia vykdomos nacionalizacijos charakteristika yra ar nuosavybės savininkui atlyginama valstybės paimamo turto vertė. Daugiausia priešininkų turinčių nacionalizacijų metu turtas buvo paimamas neatlyginamai arba kompensuojant tik simboliškai. Šio tipo nacionalizacija neretai vadinama ekspropriacija. Dauguma tokių nacionalizacijų vyko po įvairių revoliucijų, daugiausia socialistinių.

Tradiciniu Vakarų pasaulio požiūriu, Amerikos deklaruotų 1938 metų nacionalizacijų Meksikoje metu, privačiam savininkui turi būti nedelsiant išmokėta atitinkama kompensacija. Besivystančiose šalyse praeityje taip pat buvo laikomasi ir vadinamosios Calvo doktrinos, pagal kurią privatizacijos procesai yra valstybės vidaus reikalas. Dėl savo principinio požiūrio į privačią nuosavybę kompensacijų nemokėjo taip pat ir komunistai. 1962 metais Suvienytųjų Nacijų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 1803, pagal kurią tarptautinė teisė reikalauja, kad ankstesniam nacionalizuojamos nuosavybės savininkui turi būti mokama atitinkama kompensacija. Ši asamblėja atmeta tiek Calvo, tiek ir komunistinį požiūrius. Aiškiai pasakoma, jog kompensacija turi būti sumokėta, tačiau kitur manoma jog vis dar lieka neaišku, kas ir kaip turi nustatyti nacionalizuojamo turto vertę.

Kai kuriais atvejais valstybė nacionalizuoja turtą bausdama už nusikalstamą veiklą. Pavyzdžiui, prancūzų kompanija Reno (Renault) buvo nacionalizuota už bendradarbiavimą su nacistine Vokietija.

Sėkmingai veikiančio privataus verslo kaina yra tokia didelė, jog jį legaliai nacionalizuoti labai sunku. Dauguma legalių nacionalizacijų įvyko kuomet privačiai valdomos įmonės susidurdavo su sunkumais, atsidurdavo ant bankroto slenksčio ir galėdavo būti nupirktos už labai nedideles sumas. Klasikinis pavyzdys yra 1970 metais Anglijos įvykdyta British Leyland automobilių gamintojo nacionalizacija.

Kitais atvejais valstybė kai kada nusprendžia, jos yra strategiškai svarbu nacionalizuoti tam tikras ūkio šakas (pavyzdžiui, bankus ar geležinkelius) arba perimti su rimtais sunkumais susiduriančias reikšmingas pramonės šakas. 1971 metais Rols Royce kompanija buvo nacionalizuota dėl abiejų šių priežasčių. Tokia valstybės politika 1980–1990 metų tarpsnyje ilgainiui darėsi vis mažiau populiari, ir daugelis anksčiau nacionalizuotų įmonių tuo metu buvo vėl privatizuotos. Tradiciškai kapitalistinėse šalyse dažniausiai praeityje buvo nacionalizuojami geležinkeliai (tai vyko Amerikoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Japonijoje, Kanadoje, galbūt ir kitur). Tačiau daugelis šių geležinkelių vėliau buvo vėl privatizuoti.

Labai dažnai nacionalizuotos įmonės dirba dar prasčiau, nei iki nacionalizacijos. Pavyzdžiui, Anglijoje prastai dirbo nacionalizuotos British Steel bei anksčiau minėta British Leylan, abi jos vėliau buvo pakartotinai privatizuotos. Iš kitos pusės, buvusi valstybinė įmonė British Rail prasčiau dirbo po privatizacijos, tačiau kitur rašoma, jog valstybės valdymo metu buvo nuardyta daug geležinkelio linijų, ir ne visi šie veiksmai buvo pakankamai pagrįsti.