Olos alegorija

Olos alegorija – pateikta graikų filosofo Platono veikale „Valstybė“ tam, kad būtų galima perteikti „švietimo poveikį ir jo trūkumą mūsų aplinkoje". Ji parašyta kaip dialogas tarp Platono brolio Glaukono ir jo mentoriaus Sokrato, pasakojamas pastarojo. Ši alegorija yra pateikiama po saulės analogijos ir padalintos linijos analogijos. Visos trys yra apibūdinamos kaip susiję su VII ir VIII knygų pabaigoje esančia dialektika.

Dialogo metu Sokratas apibūdina grupę žmonių, kurie visą savo gyvenimą buvo grandinėmis prirakinti prie urvo sienos. Žmonės žiūrėjo į  šešėlius, projektuojamus ant tuščios sienos, objektų, einančių priešais ugnį, esančią už jų, ir duodavo šešėliams vardus. Šešėliai buvo visa kalinių realybė. Sokratas aiškina, jog filosofas yra kaip kalinys, kuris yra išlaisvintas iš urvo ir pradeda suprasti, kad šešėliai ant sienos yra visai ne realybė, jis gali suvokti tikrąją, o ne dirbtinę, kalinių matytą šešėlių realybę. Oloje likę kaliniai nenori ištrūkti iš šio kalėjimo, nes jie nežino kitokio gyvenimo.

Sokratas pastebi, kad ši alegorija gali būti suporuota su ankstesnėmis saulės ir padalintos linijos analogijomis.