Pano – indėnų tautų grupė, kuri vartoja pano kalbų šeimos kalba. Gyvena Brazilijos, Peru, Bolivijos teritorijose vakarų Amazonijoje. Seniau panai dar vadinti barbudais.
Pagal savo raidos lygį skirstomi į dvi skiltis:
- konibai, šipibai ir šetebai iki ispanų atėjimo XVI a. gyveno pagal Ukajalio upę ir jo pagrindinius intakus. Kultūriškai buvo artimi kokamams, su kuriais kariavo. Į kitas gentis pano žvelgė kaip į laukinius. Buvo stambios politinės sąjungos, didžiausiose gyvenvietėse gyvendavo virš 1000 žmonių. Dėl epidemijų pano indėnų, gyvenančių upių slėniuose, skaičius XVII–XIX a. smarkiai sumažėjo, išnyko didelės gyvenvietės. Nuo XX a. vid. į Ukajalio baseiną pradėjus keltis ispanakalbiams bei kečujams, vietinių gyventojų padėtis dar suprastėjo. Šie pano indėnai vertėsi ne tik lydimine, bet ir intensyviąja žemdirbyste užliejamose salpose. Gamino polichrominę keramiką su geometriniais raštais (toks pats braižas būdingas ir kūno bei kitiems papuošimams). Meninės tradicijos tebėra išlikusios;
- kašinavai, čamikurai, kašibai, remai, amavakai, čakobai, kapanavai, majorunai ir kitos tautos gyveno upių aukštupiuose bei vandenskyrose, kur gyventojų tankumas gerokai mažesnis, nei upių salpose. Vertėsi lydimine žemdirbyste, medžiokle, žvejyba, rankiojimu. Dalis tautų gaminosi valtis. Keramika grubi, neornamentuota. Iš dalies išlaikę tradicinį gyvenimo būdą, tačiau daugumai gresia išnykimas ir asimiliacija.
a.jpg)
Pagrindinis pano indėnų visuomeninis vienetas – bendruomenė iš kelių dešimčių žmonių, kuri drauge praleidžia liūčių laikotarpį, o sausmečiu skirstosi į šeimas. Vadų valdžia nežymi.
Daugumai pano tautų būdingos šios kultūrinės ypatybės: endokanibalizmas (perdegintų ir sugrūstų kaulų, seniau ir mirusiųjų mėsos valgymas), tik saldžiojo manijoko auginimas, vyrų įšventinimo apeigų (ir susijusių atributų – kaukių, ragų, fleitų), būdingų daugeliui Amazonijos tautų, stygius, laidojimas urnose. Pano indėnų mituose dažnai minimi inkai, apibūdinami kaip pano indėnų protėviams priešiškos kultūrinių gerybių (ugnies, kultūrinių augalų) dvasios-sergėtojos.[1]