Perdanga – horizontali laikančioji atitvarinė konstrukcija, susijusi su pagrindiniais pastatų ir patalpų konstrukciniais elementais – grindimis, lubomis, sienomis. Perdanga iš viršaus dengia erdvę, ją dalo nuo kitos, pvz., daugiaaukščiame pastate. Perdanga laiko savosios masės, pertvarų, įrenginių, įvairių daiktų, žmonių apkrovas. Apkrovos perduodamos į laikančiąsias konstrukcijas – sienas, kolonas, pamatus. Perdangos gali remtis tiesiai į kolonas arba į specialias sijas, išdėstytas tarp kolonų, sudarančias vidinį pastato karkasą. Nuo apkrovos poveikio perdangoje dažniausiai susidaro lenkimo įtempiai.[1][2]
Pastato perdangų išdėstymas:[2]
Perdangos gali būti laikomos sijų, santvarų, plokščių, taip pat skliautų, kevalų, atremtų į sienas arba kolonas. Laikantieji elementai dažniausiai būna gelžbetoniniai (surenkamieji, monolitiniai), mišrūs (metalinės sijos arba santvaros ir gelžbetoninės plokštės). Mažaaukščiuose pastatuose gali būti įrengiamos medinės perdangos iš medinių sijų ir lentų pakloto. Iki gelžbetonio paplitimo naudotos mūrinės skliautinės perdangos arba plokščiosios sijinės perdangos su mediniais laikančiaisiais elementais.[1]
Individualių namų statyboje dėl įrengimo paprastumo ir gerų termoizoliacinių savybių paplitusios sijinės perdangos. Tokios perdangos pagrindą sudaro medinės arba plieninės sijos, atremtos į laikančiąsias sienas. Sijų skerspjūviai priklauso nuo dengiamos angos pločio, atstumo tarp jų.[2]