Pretorius (lot. praetor < praeeo – einu priekyje, vadovauju) – Senovės Romos pareigūnas,[1] renkamas magistratas. Ankstyvosios Romos Respublikos laikotarpiu (panaikinus karalystę) du aukščiausieji magistratai – konsulai ir diktatoriai – buvo vadinami pretoriais. 367 m. pr. m. e., nuo Licinijaus ir Sekstijaus įstatymų (Leges Liciniae Sextiae) laikų, aukščiausiu pareigūnu buvo pradėtas vadinti konsulas, o terminas „pretorius“ ėmė reikšti sekančias pagal rangą pareigas.