Tamplieriai

Tamplierių ordino herbas

Tamplieriai (pranc. templiers, nuo temple - šventykla) – religinis riterių ordinas, kurį Šventojoje žemėje 1119 m. po Pirmojo kryžiaus žygio įkūrė nedidelė riterių grupė.[1] Ordinas egzistavo apie du šimtmečius ir buvo išformuotas 1312 m. Kartu su joanitais tai buvo vienas iš pirmųjų karinių dvasinių ordinų.

XII-XIII a. ordinas buvo labai turtingas, jam priklausė plačios žemės valdos tiek kryžiuočių įsteigtose valstybėse Palestinoje ir Sirijoje, tiek Europoje. Popiežius, kuriam ordinas tiesiogiai buvo pavaldus, templieriams suteikė plačias bažnytines ir juridines privilegijas. Neretai ordinas atliko kryžiuočių įsteigtų Rytuose valstybių karinės apsaugos funkcijas, nors jo įsteigimo metu pagrindiniu tikslu buvo deklaruotas į Šventąją žemę atvykstančių maldininkų gynimas. 1291 m. kryžiuočiai iš Palestinos buvo išvyti Egipto sultono, o tamplieriai ėmėsi prekybos ir lupikavimo, sukaupė didelius turtus. Jų santykiai su popiežiumi ir Europos monarchais suprastėjo.

1307-1314 m. Prancūzijos karalius Pilypas IV, stambūs feodalai ir katalikų bažnyčia ėmėsi ordino narius suiminėti, kankinti ir žudyti, o 1312 m. popiežius Klemensas V ordiną panaikino.

  1. Tamplieriai, templieriai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 466 psl.

From Wikipedia, the free encyclopedia · View on Wikipedia

Developed by Nelliwinne