Back تاريخ المجر Arabic Historia d'Hungría AST Macarıstan tarixi Azerbaijani Венгрия тарихы Bashkir Гісторыя Венгрыі Byelorussian Гісторыя Вугоршчыны BE-X-OLD История на Унгария Bulgarian Istor Hungaria Breton Historija Mađarske BS Història d'Hongria Catalan
- Šiame straipsnyje aprašoma Vengrijos istorija po madjarų atsikraustymo. Apie ankstesnę istoriją skaitykite čia – Panonijos istorija.
Vengrijos istorija – Panonijos lygumos regiono istorija; po madjarų atsikraustymo – madjarų įkurtos valstybės istorija nuo Vengrijos karalystės iki dabartinės Vengrijos respublikos.
Atsikraustę į Panonijos lygumą, madjarų raiteliai kurį laiką plėšė Vakarų ir Vidurio Europą. Po Lechfeldo mūšio šie kariniai antpuoliai baigėsi, madjarai priėmė krikščionybę, o susikūrusi Vengrijos karalystė lėmė, kad madjarų gentys konsolidavosi ir tapo sėsliais Panonijos lygumos, esančios į pietus ir vakarus nuo Karpatų kalnų, gyventojais. XII a. buvo sudaryta personalinė unija su Chorvatija, ilgą laiką Vengrijos valdžioje buvo ir Bosnija bei Mažoji Valachija. Matjašo Korvino karaliavimo metu Vengrija buvo labiausiai teritoriškai išsiplėtusi, Vengrijos valdžioje trumpam laikui buvo atsidūrusi rytinė Austrijos dalis, Moravija ir Silezija.
Mohačo mūšyje su Osmanais 1526 m. žuvus karaliui Liudvikui II ir didelei didikų daliai Vengrija prarado nepriklausomybę. Daugiau nei du trečdalius šalies užvaldė Osmanai, Transilvanija tapo Osmanų imperijos vasale. Likusioji Karališkoji Vengrija, kurią sudarė nedidelis buvusios valstybės ruoželis vakaruose, Aukštutinė Vengrija ir vakarinė Chorvatijos dalis atiteko Habsburgams. Vengrija ilgam laikui tapo Osmanų imperijos ir Habsburgų monarchijos kovos lauku. Didelės teritorijos neteko gyventojų, dalis jų vėliau buvo naujai apgyvendintos vokiečių ir serbų kolonistų.
Po Antrosios Vienos apgulties 1683 m. Habsburgų armijai, padedant vokiečiams ir lenkams, pavyko atkovoti Vengriją iš Osmanų. Prieš Habsburgų valdžią kilo keletas sunkių sukilimų, įskaitant kurucų sukilimus ir 1848–1849 m. revoliuciją. Dėl susilpnėjusios tarptautinės padėties Austrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I 1867 m. buvo priverstas sudaryti susitarimą su Vengrija. Pagal jį Vengrija įgavo daug savarankiško tvarkymosi teisių Austrijos-Vengrijos valstybėje. Vengrija buvo daugiataute valstybe, kurioje vengrai sudarė tik apie pusę gyventojų. Po Austrijos-Vengrijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare pagal Trianono taikos sutartį Vengrija neteko apie dviejų trečdalių savo teritorijos ir gyventojų. Tarp jų buvo apie tris milijonus vengrų Transilvanijoje, pietinėje Slovakijoje ir Vojvodinoje.
Trianono sutartimi prarastos teritorijos tapo esmine Vengrijos politikos dalimi. Sutarus su nacionalsocialistine Vokietija vengrų gyvenamos ir kitos anksčiau Vengrijos karalystei priklausiusios teritorijos 1938–1941 m. buvo prijungtos prie Vengrijos. Imus aiškėti, kad Vokietija pralaimės Antrajame pasauliniame kare, Vengrijos vyriausybė bandė pereiti į Sąjungininkų pusę, tačiau vokiečių armija perėmė šalies kontrolę. Apie 500 000 Vengrijos žydų tapo Holokausto aukomis. Vengriją užėmus Raudonajai armijai ji pateko į sovietų įtakos sferą ir buvo paskelbta Vengrijos Liaudies Respublika, kurios sienos atitiko nustatytas Trianono taika. Po kruvino 1956 m. Vengrijos sukilimo numalšinimo šalyje susikūrė vadinamoji Janošo Kadaro guliašinio komunizmo sistema. 1989 m. nusileidus Geležinei uždangai ir 1991 m. paleidus Varšuvos sutarties organizaciją, Vengrija išsilaisvino iš Rytų bloko, tapo demokratine valstybe, Europos Sąjungos ir NATO nare.