Vikingai (dan. Vikinger, šved. Vikingar, isl. Víkingar) – ankstyvųjų viduramžių jūrininkai, kariai, pirkliai ir plėšikai[1] kilę iš Skandinavijos[2] ir Jutlandijos pusiasalių ir kalbėję senovės skandinavų kalbos dialektais, yra palikę įrašų savo senuoju raštu, runomis. Didžiąją laiko dalį jie praktikavo savitą pagoniškąjį tikėjimą, tačiau vėliau priėmė krikščionybę. Vikingai turėjo savus įstatymus, meną ir architektūrą. Dauguma vikingų taip pat versdavosi ūkininkavimu, žvejyba, amatais ir prekyba. Nuo XVIII a. ir ypač XIX a. ėmė plisti vikingų, kaip kilnių barbarų, stereotipas, o tam įtakos turėjo romantizmo įkvėptas vikingų atgimimo judėjimas.[3][4] Vikingai padarė milžinišką įtaką Skandinavijos, Britų salyno, Prancūzijos, Estijos ir Kijevo Rusios vystymuisi.[5]
VIII a. pab. – XI a. pab. vykdė karinius bei prekybinius jūrinius žygius nuo Vinlando iki Biarmijos ir nuo Kaspijos jūros iki Šiaurės Afrikos.[2][6] Šis periodas Europos istorijoje vadinamas vikingų amžiumi. Vikingai sukūrė ir platų prekybos tinklą bei apgyvendino kai kurias puldinėtas pakrantes. Didžiąja dalimi vikingai buvo gentys, pasiekusios gimininės-gentinės santvarkos irimo stadiją ir gyvenusios dabartinių Švedijos, Danijos ir Norvegijos teritorijose. Iš gimtųjų žemių jas ginė didėjantis gyventojų skaičius ir badas.[2] Dauguma vikingų buvo pagonys.[2]
Švedijos, Norvegijos ir Danijos vikingai, kurie veržėsi į Vakarus, taip pat vadinti lotynišku vardu normanai (lot. Normanni). Tiksli etninė Rytų Europoje (dabartinėse Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir Rusioje) veikusių vikingų kilmė nėra žinoma, tačiau Europos mokslininkai mano, kad tai buvo Švedijos vikingai.[2] Rusų metraščiuose vikingai vadinti varangais, variagais.