Volskai – italikų gentis, kalbėjusi oskų-umbrų kalbomis ir gyvenusi pietų Lacijuje, vidurio Italijoje. Jų žemės pietuose ribojosi su aurunkais ir samnitais pietuose, hernicais rytuose. Jų žemės tęsėsi nuo Norbos ir Koros šiaurėje iki Ancijaus pietuose.
Strabonas teigia, kad volskai buvo sukūrę nepriklausomą valstybę netoli Romos[1]. Ši valstybė buvo tarp lotynų ir Pontino pelkių, Pomentino lygumoje.
Volskų kalba priklausė oskų-umbrų pogrupiui ir buvo tolima lotynų kalbos giminaitė.
Volskų teritorijoje buvo mažas miestelis Velitrae (dabar Veletris), iš kur kilę Augusto protėviai.